Antanas Venclova
|
Šis straipsnis dėl savo svarbos, redagavimo karų ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas. Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai. |
| Antanas Venclova | |
|---|---|
| |
| A. Venclova, 1928 m. | |
| Gimė | 1906 m. sausio 7 d. Trempiniai, Liubavo valsčius |
| Mirė | 1971 m. birželio 28 d. (65 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Tėvas | Tomas Venclova |
| Motina | Elzbieta Vėlyviūtė |
| Sutuoktinis (-ė) | Eliza Račkauskaitė |
| Vaikai | Tomas Venclova |
| Veikla | poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, visuomenės ir politikos veikėjas |
| Partija | 1950 m. TSKP |
| Alma mater | 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas |
Antanas Venclova (1906 m. sausio 7 d. Trempiniuose, Liubavo valsčius – 1971 m. birželio 28 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, tarybinis visuomenės ir politikos veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1906 m. sausio 7 d. Jo gimtinė Trempinių kaimas, Liubavo valsčius (dabar — Marijampolės apskritis). Tėvai — Elzbieta Vėlyviūtė (1873—195?) ir Tomas Venclova (mirė 1919 m.). Augo daugiavaikėje šeimoje.[1]
Mokslų ir kūrybos pradžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1913 m. rudenį pradėjo lankyti Liubavo pradinę mokyklą, tačiau mokėsi tik vieną žiemą, nes prasidėjo karas. Karui baigiantis, mokėsi pas mokytoją J. Butauską, kuris įkalbėjo tėvus leisti A. Venclovą į gimnaziją. 1918 m. vasarą, išlaikęs egzaminus, įstojo į Marijampolės „Žiburio" gimnazijos antrąją klasę. Gimanziją baigė 1925 m. pavasarį. Marijampolėje artimai susidraugavo su Kaziu Boruta ir Vytautu Montvila.[1]
Studijų metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1925 m. liepos 20 d. atvyko j Kauną, kur pasinaudojęs Marijampolės gimnazijos direktoriaus protekcija, gavo darbą Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos departamento raštinėje. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. [1]
1927 m. gruodžio 22 d. laiške V. Žilioniui prisipažino apsisprendęs tapti rašytoju realistu.[1]
1930 m. tapo žurnalo „Trečias frontas“ redaktoriumi.
1932 m. baigė studijas.
Po universiteto baigimo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933–1934 m. mokytojavo Kauno žydų gimnazijoje, 1934–1939 m. – Klaipėdoje.
1937 m. rugsėjo 11 d. gimė sūnus, kurį velionio tėvo atminimui pavadino Tomu.
1939 m. kovo 22 d. Vokietija pateikė ultimatumą Lietuvos valdžiai atiduoti Klaipėdos kraštą. A. Venclova su šeima grįžo į Kauną: „Pasitraukimo iš Klaipėdos diena buvo viena iš sunkiausių per visą mano gyvenimą...".[1]
Okupacijos laikotarpis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1940 m. birželio mėnesį Rašytojų draugijos pirmininkas V. Krėvė pasiuntė A. Venclovą į TaIiną užmegzti ryšių su estų rašytojais. Čia jis sužinojo, jog Lietuvoje žlugo nepriklausoma valdžia ir buvo sudaryta Liaudies vyriausybė, vadovaujama Justo Paleckio. Į vyriausybę įėjo ir A. Venclova, kuris 1940 m. birželio 18 d. buvo paskirtas Lietuvos TSR švietimo ministru jam būnant užsienyje.
Liepos 14—15 d. įvyko rinkimai į Liaudies Seimą, kurio atstovu išrinktas ir A. Venclova.[1]
Rugpjūčio 3 d. kaip Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos narys dalyvavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje[2], ratifikavusioje neteisėtą Lietuvos Respublikos aneksiją[3], kaip „Lietuvos priėmimą į TSRS sudėtį“.
Rugpjūčio 24—26 dienomis Kaune įvyko LTSR Liaudies Seimo Nepaprastoji sesija. A. Venclova kalbėjo diskusijoje. Sesija išrinko jį švietimo liaudies komisaru (prilygsta ministrui).[1]
1941 m. sausio 12 d. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Buvo renkamas iki pat 1962 metų.[1]
1941–1944 m. praleido Rusijoje, buvo karo korespondentas fronte. Po karo ėjo įvairias oficialias pareigas, buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1952 m. Stalino premijos laureatas (už eilėraščių rinkinį „Rinktinė“). 1965 m. – LTSR liaudies rašytojas.
1971 m. kovo pradžioje smarkiai pablogėjus sveikatai, buvo paguldytas j ligoninę. Naktį iš birželio 27 į 28 dieną Vilniuje, LTSR sveikatos apsaugos ministerijos IV valdybos respublikinėje ligoninėje A. Venclova mirė.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbiausi veikalai: eilėraščių rinkiniai „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Obelis kur augalota“ (1945), „Vakarinė žvaigždė“ (1971), romanas „Draugystė“ (1936), apsakymų rinkinys „Naktis“ (1939), atsiminimų knygos „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966), „Vidurdienio vėtra“ (1969). Tarybų Lietuvos himno žodžių autorius, į lietuvių kalbą išvertė TSRS himną.
2009 m. pasirodė eilėraščių rinktinė „Erškėtis“.
Išvertė A. Puškino „Eugenijų Oneginą“, „Varinį raitelį“, M. Lermontovo, T. Ševčenkos, G. de Maupassanto, B. Kellermano ir kitų kūrinių.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Antano Venclovos buvusiame bute įkurti Venclovų namai-muziejus.
- Apie Antaną Venclovą sukurtas dokumentinis filmas Antanas Venclova (1975, režisierius Algirdas Dausa).[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Antanas Venclova: nuo nuoskaudų iki nuopuolio Archyvuota kopija 2017-05-27 iš Wayback Machine projekto.
- Rašytojas A.Venclova: tipiškas išdavikas ar tipiškas anų laikų intelektualas?
- Antanas Venclova epochų vėjuose. – Vilnius, 2007.